Teksto autorius: Inžinierius

Nuotrauka: @beata.tiskevic

Nors bendrai save laikiau gana neblogai nuaugusiu bernu, o kai kuriais tarpsniais net mėgavausi savo sudėjimu, vis tiek turėjau vieną vietą dėl kurios jaučiausi neužtikrintas – varpą. Ir, manau, šis neužtikrintumas mane persekiojo gana ilgą laiką. Tikiu, kad nemažai berniukų, jaunuolių ir vyrų apie tai tyliai sau mąsto viduje. Pakankamo dydžio ar ne? Na, jei vadovausimės dokumentika, kuri mano paauglystės laikais buvo sunkiai prieinama (žurnalai ir video kasetės), tai, ko gero, nieko gero… ir iš čia seka egzistencinis klausimas – tai ar aš pakankamai vyriškas? Ką apie tai pagalvos merginos, prieš kurias bandysiu nusirengti ir pan. Nusirengti būdavo labai sudėtinga net vyrų pirtyje, nes ką gi kiti pagalvos, nejauku ir pan. Ir kurį laiką turėjau šį neharmoningą jausmą savyje, kol galiausiai suvokiau, kad varpa – nei didelė, nei maža, ir buvimas su merginomis miegamajame tapo ok. Ir šiaip, kaip laikui bėgant supratau, be varpos yra dar labai daug kitų svarbių dalykų santykiuose su moterimi. Bet nuogumo baimė išliko, o žmonės, kurie sugebėdavo nuogi eiti į pirtį ar leisti laiką natūralistų paplūdimyje, man kėlė dvejopus jausmus: viena vertus, buvo pavydu suvokti, kad žmonės gali būti tokie laisvi, kita vertus, atrodė keistuoliai.

Taigi praėjusią vasarą nusprendžiau įveikti savo baimę. Tiesiog nuvykau vienas į natūralistų paplūdimį netoli Vilniaus. Neturėjau net rankšluosčio ir eidamas link tos vietos labai jaudinausi, kaip kiti į mane pažiūrės, ką reiks daryti, jei ištiks erekcija?.. Na ką gi, aš toje vietoje, žmonių nedaug, vyrų daugiau nei moterų. Ok, susirandu tuščią plotelį netoli vandens, netoliese moteris (nuoga) ir mergina (mergina su maudymosi kostiumėliu). Giliai įkvepiu, ok, turiu tai padaryti. Buvo karšta, todėl kaitintis prieš lendant į vandenį nereikėjo. Taigi, nusirengiu, ir sparčiu žingsniu brendu į vandenį, plaukioju, viskas ok, malonu. Atvėsau ir atėjo metas išlipti… čia verta paminėti, kad šaltame vandenyje vyriški organai traukiasi, nežinau, ar pas visus vienodai, bet lipdamas iš vandens su savo smarkiai sumažėjusia varpa labai nejaukiai jaučiausi, galvojau, kad dabar visi įsmeigs į mane akis ir tuoj pradės juoktis ir aptarinėti mano organus. Išlipau, atsisėdau ant žolės ir bandau suvokti ir pajausti, kas įvyko. Ogi nieko, tarsi manęs niekas nebūtų matę arba aš būčiau buvęs niekam neįdomus. Mano varpa niekam nerūpi… aš tiek parinausi, ką kiti galvoja, o jie nieko negalvoja… Ok, šildausi ant saulės ir analizuoju atmosferą. Pirmas skirtumas nuo įprasto pliažo – labai ramu, jokios muzikos, jokių rėkavimų ir garsių blevyzgų. Kas skaito knygą, kas kalbasi, kas deginasi. Nors visi nuogi, tačiau jausmas, kad yra pakankamai daug privatumo. Keista. Ore tarsi tvyro ramybė, pagarba ir tolerancija. Žmonės įvairaus amžiaus, bet jaunesnių kaip 30 nelabai matyti (išskyrus tą merginą su maudymosi kostiumėliu), sudėjimai irgi labai įvairūs. Ok. Dar kartą nusimaudžiau, nudžiūvau ir išvažiavau pakylėtas.

Lipdamas iš vandens su savo smarkiai sumažėjusia varpa labai nejaukiai jaučiausi, galvojau, kad dabar visi įsmeigs į mane akis ir tuoj pradės juoktis ir aptarinėti mano organus.

Supratau, kad susitaikiau su savimi ir pradėjau džiaugtis tuo, kas man duota, norėjau iškomunikuoti šį nuostabų patyrimą visiems, bet kažkaip gėda buvo prisipažinti, kad buvau natūralistų pliaže. Po kokio mėnesio su žmona vykstame atostogų į šiltąjį užsienį, aš, vedinas savo entuziazmo, gabenu mus į vietas kur „clothing is optional“, žmonos neperspėjau ir čia mes turėjome tokią sunkoką situaciją, kai ji sako: „Aš ten tikrai neisiu“, o aš nenoriu važiuoti, kur sausakimša žmonių, plastikiniai gultai ir tau kas 15 minučių siūlo įsigyti selfio lazdą. Ir man vėl gėda pasakyti žmonai, kad noriu būti Adomo kostiumu gamtoje, nes maniau pagalvos, kad su manimi kažkas yra negerai. Persilaužiau. Pasikalbėjome, radome kompromisą: radome paplūdimį, kuriame apskritai labai mažai žmonių ir aš galėjau būti nuogas, o ji – kaip sau nori; kitą dieną mes abu buvome nuogi, skaitėme knygas, kalbėjomės. Matydavome kitas poras, šiek tiek atokiau. Ir labai gražu, kai matai vyresnius žmones, kurie neatitinka tobulo kūno kulto, einančius į vandenyną susikabinusius už rankų. Ir čia vėl dviprasmybė – vau kaip gražu, nerealu, praktiškai kažkelintas pasaulio stebuklas, vyresni žmonės brenda į vandenyną nuogi susikibę už rankų – ir klausimas, o gal tai normalu ir problema, kad aš iš to darau stebuklą? Ir neišvengiamai mūsų kūnai pasikeis, bet gyvenimas dėl to neturi pasibaigti. Mačiau, Jūsų svetainėje vienas vyras rašė apie tai, kaip jis meta svorį, kad būtų patrauklus žmonai ir suteiktų gerą seksą. Tikrai yra sveikintina prižiūrėti savo kūną, bet, manau, iš pradžių jį reikia pamilti tokį, koks jis yra dabar ir tada bandyti daryti pokyčius, nes kitaip tai gali tapti masturbacija treniruoklių salėje be laimingos pabaigos (čia mano asmeninė nuomonė, nepagrįsta Anglijos mokslininkų tyrimais).

Apibendrinant, taip jau susiklostė mūsų Marijos žemėje, kad nuogas kūnas yra tabu, seksas yra tabu, todėl tarsi pasiekiame situaciją nuogas kūnas = seksas = tabu = baisu. Pabandykime įsivaizduoti, jei nuogas kūnas nebūtų sulyginamas su seksu, nebūtų tabu ir visiškai nešokiruotų – ekshibicionistai nežinotų kur dėtis 🙂 Gal žurnalas „Tik vyrams“ turėtų dalį savo turinio iškeisti į kažką intelektualesnio. Žinoma, pramonei labai naudingi kompleksuoti žmonės, nes jie daugiau vartoja.

Ir galiausiai, save priskiriu prie natūralistų (ne nudistų). Koks skirtumas, mano akimis, tarp natūralistų ir nudistų: natūralistai – tai žmonės, propaguojantys atitinkamą gyvenimo būdą, mažesnį vartojimą (taip pat ir mažiau tekstilės), santykį su gamta, toleranciją ir natūralų natūralaus kūno grožį ir teisę į individualizmą. Tai nereiškia, kad dabar visi visur turime būti nuogi, tai kiekvienas turėtų daryti pagal individualius pageidavimus. Nudistai, mano pastebėjimu, yra linkę išskirtinai propaguoti nuogą kūną, rinktis į bendruomenes ir organizuoti visokius renginius – kas gal yra ok, bet manęs tai netraukia.