SULTYS gyvai: svajonių pašnekovai

Susitinkam Lapkričio 20d, klube KABLYS, Vilniuje.
Į viršų
nebegeda, apie seksa nieko nezinau, portalas apie kuniskuma

Apie seksą nieko nežinau

Nuotraukos autorius: Donatas Zazirskas

Beveik nieko. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl mes šiandien susitikome nebegėdoje. Visai neseniai, būdama 28-erių, pasiėmiau savo ego, išleidau iš jo orą ir pripažinau: „Apie seksualinį gyvenimą aš nieko neišmanau.”

Tai pripažinti buvo sunku, nes kaip ir būta patirties – ir ilgalaikių santykių, ir trumpesnių, ir amžius jau kitoks, tai kaip ir turėčiau kažką žinoti. Nesakau, kad VISIŠKAI nieko nežinau, bet nesu tikra, kad ta informacija, kurią rinkau nuo mažumės, man yra kažkuo vertinga.

Kai buvau maža, skaičiau mergaičių žurnalus, o tų žurnalų sudarytojai po truputį tįsė mane į vadinamąjį „moters” pasaulį: „Kaip jam patikti?” – rašydavo jie, o aš atidžiai skaičiau. „Koks makiažas tinkamas vakarėliui?“, „Rinkis rūbą pagal savo figūros tipą.“, „Ar tu jam kritai į akį: testas“ ir panašiai. Vėliau, šiek tiek paaugusi, ėmiau vartyti jau užaugusioms mergaitėms skirtus žurnalus, kuriuose straipsnius apie tai, kaip jam patikti, keitė straipsniai su pavadinimais: „Kaip jį patenkinti lovoje?” ir tuoj pat pasivydavo grasinimai, kad, jeigu nepatenkinsi vyro, jis liks baisingai nepatenkintas ir tave paliks.

Nežiūrėjau rimtai į šiuos straipsnius, bet, man regis, net tie dalykai, į kuriuos mes žvelgiame atsainiai, pakartoti skirtingu būdu skirtingose vietose keliasdešimt kartų užsifiksuoja pasąmonėje ir formuoja mūsų mąstymą bei elgesį.

Buvau supratusi, kaip ir dauguma moterų, kad vyrą patenkinti yra labai svarbu. Bet aš pamiršau vieną dalyką… kad ir pačiai pasitenkinti yra nemažiau svarbu. Tuo metu aš nenutuokiau, kad lytinis aktas nėra scena, kur tu turi pasirodyti, kokia nepakeičiama ir nuostabi esi, o dviejų (būna visaip, bet aš dabar konkrečiai apie duetus) žmonių dialogas, bendradarbiavimas. Piam an piam, žodžiu.

Savo malonumą buvau atidėjusi į giliausią užmarštį, o gal net niekada apie jį nebuvau susimąsčiusi. Manau, kad rastume daugiau moterų, kurios puikiai galėtų išvardyti, kaip galima padėti pasiekti orgazmą vyrui, bet tuo pačiu, jos nutiltų paklaustos, o kaip pasiekti orgazmą moteriai? Kaip liesti jos lytinius organus? Kas jai patinka?

O kai tu net nežinai, kas tau patinka, kaip tu gali tai iškomunikuoti partneriui? Ir kaip jis gali tuomet tave patenkinti, jeigu tu pati net su savimi nesusipažinai?

Dėl ko mes, moterys, taip mažai žinome šiais savo vaginos klausimais, yra daug priežasčių.

Visų pirma, vyrų lytinis organas visada išorėj, jis matomas, jis smagus, turi daug vardų, jie nuo pat mažų dienų jį regėjo ir su juo žaidė. Jie kasdien jį liečia šlapindamiesi, tad yra su juo jau gerokai susipažinę. O pas mus kas ten… pano labirintas! Mūsų lytiniai organai yra tokie, kad reikia dėti ypatingas pastangas, paavyzdžiui, pasiimti veidrodėlį, kad suprastum, kas ten vyksta.

Visų antra, dėl moterų susiklosčiusios gerokai žemesnės padėties negu vyrų, ilgą laiką mes buvome tos, kurias „pasiima”, kurios „atlieka žmonos pareigą”, kurios „duoda“ arba „atsiduoda”. Dar yra kultūrų pasaulyje, kur vis dar praktikuojamas moters lytinių organų dalinis arba visiškas pašalinimas arba sužalojimas tam, kad ji niekada nejaustų malonumo sueities metu – toks apipjaustymas garantuoja, kad ji jaus skausmą ir bus sužalota visam likusiam gyvenimui.

Šių senų įsitikinimų atgarsiai vis dar aidi ir mūsų laisvoje, modernioje visuomenėje. Atvirai komunikuojanti savo seksualinius poreikius moteris nėra palankiai priimama. Vis dar egzistuoja plonytė riba tarp to, kad tave pavadins senmerge davatka arba kekše.

Gyvenanti laisvą seksualinį gyvenimą moteris, kuri pati renkasi partnerius, mūsų visuomenėje neturės tokio palaikymo, kaip taip pat besielgiantis vyras.

Be to, dauguma turbūt atsimena gąsdinimus apie tai, kaip mūsų rūbas prišauks prievartą arba vaikinai „nori tik vieno”. Suaugę žmonės klaikiai bijodavo, kad pastosim, jog nesuprantu, kaip kitos moterys taip greitai sugebėjo persijungti iš režimo „pastoti yra didelė nelaimė” į „pastoti yra didis džiaugsmas”. Juk tai – vos kelių metų skirtumas!

Apmąsčiusi šiuos visus klausimus, supratau, kad nesu viena. Mus auklėjo tos pačios frazės, baimės bei įsitikinimai. Bendromis jėgomis mes galime prisijaukinti šią temą ir susigrąžinti teisę į savo kūną, jo poreikius bei savo troškimų išreiškimą. Tai pradės vykti suvokus kontekstą, kuriame esame, pripažinus, kad tas kontekstas mums padarė įtaką ir be gėdos žymių semiantis naujų žinių. Visiems kartu, atsisakius stereotipų, formuoti lygybe, pagarba bei smalsumu paremtus santykius, kuriuose malonumą patirti teisę turi kiekvienas. Ir niekieno malonumas nėra svarbesnis už kito.

O kokių jūs įsitikinimų girdėjote apie moters seksualumą?
Pasidalinkit su mumis komentaruose arba čia: man@nebegeda.lt

Beata yra Nebegėdos bendraįkūrėja, tekstų ir tinklalaidžių autorė, prisidedanti ir prie Nebegėdos naujienlaiškių kūrimo.

Komentarai (17)

  • Avatar

    Olga

    Nuostabi iniciatyva! Stebiu ir labiau palaikau!

    „nesuprantu, kaip kitos moterys taip greitai sugebėjo persijungti iš režimo „pastoti yra didelė nelaimė” į „pastoti yra didis džiaugsmas”. Juk tai – vos kelių metų skirtumas!“ So true, man jau virš 30 o galvoje vis dar aidi balsai kad pastoti tai siaubinga nelaimė

    reply
  • Avatar

    G

    Sveiki.
    Visų pirma, norėčiau pasakyti, net ne pasakyti, o greičiau – išrėkti: PA – GA – LIAU. Pagaliau kažkas apie tai kalba, pagaliau kažkam tai rūpi ir rūpi garsiai, taip garsiai, kad nori, jog apie tai išgirstų. Ačiū. Ir labai labai.
    O visų antra, noriu pasisakyti apie moters seksualumą. Apie sudarytus stereotipus. Man jau nuo mažų dienų buvo brukoma, jog apie seksą yra šlykštu, nemandagu, gėda kalbėti. Tačiau būtent apie tokį seksą, kuris yra prieš vestuves. Neva merginai tai didžiausia gėda ir prakeiksmas, jog jei ji suguls su vyru, vyras “gavęs“, to ko norėjęs, paliks merginą, o ji liks be nieko. Ir kai kitąkart jau išsirinks savo būsimą vyrą, vyras jos gėdysis, nes ji jau prieš jį yra turėjusi lytinių santykių. O jei vyras yra ‘kaltas’, moteriai tai yra nuostabus ženklas – juk JAU žinos kaip ją patenkinti, nes jau yra turėjęs ankstesnių partnerių. Na..Taip ir užaugau. Su tokia stigma. Kad mylėtis yra šlykštu. Kad trokšti vaikino, net jei jau ir dvidešimt keleri yra gėdinga ir menka. Nes juk tu moteris, nes lytiniai santykiai yra skirti ne mėgautis abiejų žmonių meile, kuri išreiškiama kūniška sueitimi, susivienijimu, o TIK gimdyti vaikus. Ir kai pagimdai vaikus, lytiniai santykiai užsiimti jau nebegali. Nes tai nekrikščioniška. Būtent tokioje šeimoje ir užaugau – krikščioniškoje. Ir aš bijojau kitaip galvoti apie moteris, vyrus, jų moteriškumą, vyriškumą, seksualumą. Man tai atrodė nesuvokiama. Bet dabar atsiradot Jūs ir Jūsų projektas. Linkiu kuo didžiausios sėkmės. Nes JŪS GALIT, MERGINOS. Ačiū ačiū ačiū!

    reply
    • Avatar

      Gabrielė

      Noriu tik pasakyti kitą pusę krikščioniškų šeimų. Mano mama yra šeimos centro vadovė (centriukas kuris ruošia sutuoktinius santuokai). Taip, jie kalba kad seksas prieś santuoką yra no no, bet ne su viskuo galima ir reikia sutartį. Centras daug kalba apie vadinamą natūralų šeimos planavimą. Ir patikėkit manim, jie tieeeek daug kalba apie seksą, kad tai yra gėris o ne veiksmas gaminti vaikams, jie kalba kai be pašalinių priemonių apsisaugoti nuo neplanuojama nėštumo. Rimtai, džiaugiuosi, kad užaugau tokioje krikščioniškoje šeimoje, bet visi skirtingi, tiesiog gaila kai etiketė priklijuojama visai miniai.

      reply
  • Avatar

    Gabrielė

    Pagaliau kalbama apie tai garsiai… kaip gerai,kad yra pradininku šia tema. Nes dabar mlkyklose jei kas apie tai kalba (su draugais ar mokytojais) tai būna išjuokiami. Jei tu į gyvenima žiūri kitaip (nesusikaustęs) tai ta visa pilka masė tave išjuoks ir pavers uždaru, savim.nepasitikinčiu žmogumi… labai keistas jausmas.
    O šiandien, dabar perskaičiau tokius straipsnius,kad wow! Juos įdomu skaityti, jie yra informatyvūs, kiekvienam suprantami ir tikrai prikaustantys!

    reply
  • Avatar

    Dovile

    Aš prisimenu, kad kai mokykloje buvo rengiamos papildomos lytinio švietimo (ne biologijos) pamokos mano mama pasakė, kad oi, čia neprivaloma, tu dar per maža ir iš viso tau muzikos mokykla. 😀

    reply
  • Avatar

    En

    Labai,labai palaikau jūsų idėja! 🙂
    Apkabinu ir linkiu sėkmės. Nepraraskit to užsidegimo. Reikia straipsnių ir pokalbių apie viskas…. labai mažai mokykloj šviesta apie tai,nors ją baigiau tik prieš 5metus..
    Apie kūno standartus,lieknumą-storumą,apie krūtinę,jos dydį straipsniai ir tokie būtų super 🙂

    reply
  • Avatar

    Giedrė

    “…ilgą laiką mes buvome tos, kurias „pasiima”, kurios „atlieka žmonos pareigą”, kurios „duoda” arba „atsiduoda”. ” – tikra tiesa. Mūsų šalis pasižymi itin ryškiu sex-shame’inimu. Pamenu, kai buvau 6-oje klasėje vyko lytinio švietimo pamoka, viena mergaitė apsiverkė, nes kitą dieną turėjo važiuoti su klase į baseiną, o jai buvo mėnesinės. Ji verkė, nes jai buvo GĖDA. Gėda, kad kažkas sužinos. Gėda, jei klasės berniukai kalbės apie jos ‘ligą’ (kas yra absurdiška – vadinti liga ir sirgimu tai, kas yra natūralus reiškinys mergaitės/merginos/moters gyvenime). Gėda – dėl savo kūno. Po kažkiek metų, buvo gėda ir man. Gėda, nes ‘draugė’ paskelbė visiems apie mano nekaltybės praradimą. Gėda, nes man man buvo brukama, kad mano seksualumas yra didžiausias blogis; mergina, tokia kaip aš, nepaisant visų mokslo pasiekimų, rezultatų, svajonių ir išsilavinimo, yra išvadinama kekše. Todėl, kad ji ta, kuri ‘davė’, o jis tas, kuris ‘pasiemė’.
    Humanizmo etika sako: “if you feel good about it – do it!’ (‘Jei jautiesi gerai – daryk tai!’). Šiandien, kuomet be jokios ‘sarmatos’ vaikštau savo seksualumo labirintuose, ta visa man kadaise nutikusi ‘sex-shame’ tema atrodo lyg scena iš kartuvių, kuomet apkaltina nebūtu raganavimu. Kodėl tai, kas yra taip įprasta ir natūralu žmogaus prigimčiai, turi būti gėdinamasi? Kodėl moterys turi gėdytis to, kad jaučiasi fantastiškai gyvendamos aktyvų lytinį gyvenimą?
    Lengviau kovoti su gyvenimo blogybėmis kai apie tai yra kalbama; visuomenės stigmos, seksualumas bei kitos daugelio laikomomis tabu temos nebeturi būti nutylėtos. “Nebegėda” yra nuostabus projektas; nuoširdžiai dėkoju už skaitymą.

    reply
  • Avatar

    Aušra

    Labai džiaugiuosi jūsų iniciatyva! Linkiu sėkmės ir minties gylio.
    Pati augau aplinkoje, kurioje „sekso nėra“. Kai pagalvoju, kiek pasirinkimų galėjo būti kitokie…
    Ir vis tik, kai jau pati turiu paauglę dukrą, įkalti mąstymo šablonai plaukia į paviršių. jau ne vieną kartą pagavau save besižiojant sakyti „nesirenk, taip, kad neprisišauktum bėdos“, susilaikiau. Bet ką pasakyti, gerai ir nežinau. Tikiuosi surasti kažkiek atsakymų jūsų straipsniuose.
    Ačiū, kad esate!

    reply
  • Avatar

    Balta

    O tai kaip tai keisti? Kas jei vyrai irgi to tikisi, nes iki siol visada gaudavo? Kaip konkuruoti su moterimis, kurios viska duoda, atsiduoda ir tarnauja vyrui? Juk labai patogu jam 🙂 zinau, kad visokiu vyru buna ir visgi sie stereotipai taip giliai, kad net baisu.

    reply
  • Avatar

    Ona

    Aš nusprendžiau pasidalinti tema, kurios dar nemačiau šitam puslapyje (varykit, moterys !) (gal tai bus idėja dar vienam straipsniui) – taip, keista nieko nežinoti apie seksą, kai jau turi patirties ir esi subrendusi moteris, bet dar keisčiau, ir šiaip iš viso sunku nusakyti tą jauseną, nes toks jausmas, kad pasaulyje toks likai vienas – kai tau 24 ir tu niekada nesimylėjai. Pasaulis yra toks mixed reikalas, nes tiesą pasakius, jaučiuosi, kad iš vienos pusės visiška stigma yra pripažinti, jog seksas YRA, žmonės juo užsiima, kūnas YRA, jis turi poreikius etc. Bet iš kitos pusės dar didesnė stigma yra pripažinti, jog esi nekalta (blogas žodis, nes ta kaltė man čia visiškai ne prie ko, bet kito neturim). Aš esu nekalta ir tai nėra mano pasirinkimas. Nėra taip, kad aš nenoriu ir atsisakinėju plūstančių pasiūlymų mylėtis. Aš tiesiog nežinau, kodėl vis dar neįvyko nei viena situacija, kurią vainikuotų seksas ir kaip ji turėtų įvykti. Visi mano make outai sustodavo max ties vienas kito patenkinimo ranka. Vaikino niekada neturėjau. Ir nežinau, kaip man jaustis. Jaučiuosi lyg nežinočiau ir nesuprasčiau didelės visų kitų žmonių gyvenimo dalies. Jaučiuosi lyg man nebūtų atsiverusi kažkokia gyvenimo paslaptis. O dar baisesnis jausmas yra baimė, kad jei galų gale tai įvyks, tai kaip bus gėda, kai bičas supras, kad šitai suaugusiai moteriai tai yra pirmas kartas. Mano draugėms ir pažįstamoms kažkaip dažniausiai pavykdavo nekaltybę prarasti (kokio blogumo išsireiškimas, aš negaliu patikėti) dar iki aštuoniolikos ir nors ir kaip blogai ar gerai joms visoms tai nutiko, atrodė, kad tai pats normaliausias laikas šitam įvykiui. Man nepavyko, tuo metu, kol visos viena po kitos sakė „JAU“ , aš buvau kompleksuota, sulindus į knygas ir slėpiau savo moteriškumą po ilgais sijonais ir akiniais. Kai jau regis pradėjau palikti savo kūno kalėjimą ir pradėjau mokytis jį mylėti, sutikau kelis vyrus, bet nors ir simpatijų būta abipusių, taip ir neįvyko mano pirmasis kartas. Ir ką daryt?
    Žodžiu, nenoriu per daug išsiplėsti, bet šita situacija veda į daug kompleksų nuo kurių net nežinia kaip gydytis. Aišku, kad aš tikiuosi sutikti vyrą, kuriam bus visiškai vienodai ir jis tame nematys jokios problemos. Bet kol to vyro nesutikau, turiu labai labai daug baimės savyje. Ir klausimą sau ir aplinkai, ką tai keičia. Ar keičia. Ar aš mažiau moteris? Ar aš kažko nežinau, ką privalau sužinoti? Ar aš esu visiška nevykėlė?
    Ir dar – laukčiau temos apie plaukus lytinių organų zonoje. Tai irgi yra kažkas, ko aš nesuprantu ir apie ką vis dar baisu kalbėti.

    reply
    • Avatar

      Sarune

      Aš manau, kad viskas ateina savaime… aš pati nekaltybę praradau 25 m., tuo metu atrodė, kad čia esu kažkokia atsilikus ar pan, bet dabar juokas ima 🙂 tai visiškai natūralus gyvenimo procesas, būna kartais uždegantis, būna kartais ir nuobodus. Su tuo žmogumi esame kartu jau 6 metai ir jam buvo visiškai vienodai, kad buvau nekalta iki tol 🙂 dabar irgi atrodytu turėčiau jaustis kažkokia nevykėke kad va, turėjau tik viena vyra… nu ir ka, jei man gera su juo, ir ka jūs man 😀 svarbiausia atsipalaiduoti ir džiaugtis gyvenimu 🙂 skamba naiviai, bet visas tas ribas ir kompleksus susikuriame patys savo galvoje, kitiem žmonėm nuo to nei šilta, nei šalta. Kaip iš Mamontovos dainos: “kaip žiūri, taip ir yra…” Tos visuomenės ala normos ir spaudimas yra ir bus nuolat: dabar dėl nekaltybės, paskui bus dėl vestuviu, paskui del vaiku, paskui del supermamos ir t.t. ir pan.. Žodžiu pamiršk visas baimes ir varyk į priekį! 😀

      reply
    • Avatar

      Anika

      Labai panasi buvo ir mano situacija, kaip Onos, galvojau, niekada nebeprarasiu nekaltybes, bet budama 28 pradejau draugauti su vaikinu, jam taip ir nepasakiau, kad esu nekalta. Nezinau, ar jis suprato, iki siol apie tai nekalbejom, bet jis buvo labai svelnus ir supratingas. Esam kartu jau 7 metus, ir labai laimingi. Taip kad neprarask vilties, daug kas atsitinka kai maziausiai to tikiesi!

      reply
      • Avatar

        Rosita

        Jėzus, vyrai kaip tik džiaugiasi suradę nekaltą, atseit, niekieno nepaliestą moterį.
        Nesuprantu, kodėl visuomenėje yra išsireiškimas, kad moteris „dovanoja save“ vyrui.

        reply
  • Avatar

    Evaldas

    Sveiki ir sveikos, labai džiaugiuosi jog eina vieša kalba apie tai, ir šis judėjimas tikiuosi atneš jums daug pasisekimo. Nei nenumaniau apie tokį moterų statusą visuomenėje, tačiau turiu padėkoti savo dabartinei draugei už apšvietimą. Tad palaikau jus 100%. Niekas neturi būti nužeminti visuomenės „normų“, stereotipų ar kitko, visi esam žmonės, visi esam lygūs.

    reply

Komentuok