Begėdžiai: sekso pradžiamokslis

Susitinkam Spalio 3d., klube Tamsta, Vilniuje!
Į viršų

Paranoja: nuo meilės kliedesio iki slapstymosi nuo agentų

Iliustracijos autorė Živilė Geina

Vis dažniau šmėstelint viešiems prisipažinimams apie tai, kad „ir aš gulėjau psichiatrijos ligoninėje“ aplanko supratimas, kad VISA TAI nėra jau taip tolima, svetima ir gėdinga. Ir kad galbūt kompiuterį penkiais slaptažodžiais rakinantis kolega nėra „šlykštus egoistas“, o tiesiog nebevaldo vienos iš savo baimių? Ir tas kaimynas, kuris su niekuo nebendravo… ar tikrai jis visiškas „nevykėlis“, ar tik mes nežinojome, kaip į jį kreiptis? O kur dar ypač pavydus buvęs partneris: ar tikrai jis galėjo kontroliuoti savo įtarias mintis? Riba tarp dviejų variantų visada labai slidi, todėl aišku viena: mes vis dar nemokame atpažinti situacijų, kuriose mūsų artimajam reikia jau nebe „auklėjimo“, o profesionalų pagalbos. Šiandien kartu su Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės vadovu ir prof. med. dr. Arūnu Germanavičiumi kalbame apie vieną iš mažiau paliestų temų: sutrikimus, kuriuos buitinėje kalboje daugelis pavadintų paranoja.

Sveikas pavydas, liguistas pavydas ar paranoja?

Nors paranojos gali būti labai įvairios ir pralenkiančios bet kokio fantastinio filmo scenarijus, pradėkime nuo visiems labiausiai pažįstamų situacijų, pavyzdžiui – perdėto nepasitikėjimo, kuris kartais gali peraugti į pavojingai išreikštą pavydą. Pasak prof. A. Germanavičiaus, nėra vienareikšmių kriterijų, kada šios emocijos yra dar „natūralios“, o kada jau gali būti konstatuojamas sutrikimas. „Kai susiklosčiusios aplinkybės stipriai viršija svarbiausius mūsų norus, mums gali kilti pasąmoningas troškimas tas aplinkybes „apeiti“ ir taip „išspręsti“ situaciją. Tai gali pasireikšti įvairiais būdais: alternatyvių, mus nuraminančių scenarijų kūrimu vaizduotėje ar atvirkščiai: desperatišku noru kontroliuoti situaciją valdant visą susijusią informaciją realybėje. Net ir ilgai besitęsiantis pavydas, įtarinėjimas, sekimas, nerealių priežasčių ar pateisinimų ieškojimas dar tikrai nereiškia sutrikimo ir yra pakankamai natūrali būsena“, – aiškina A. Germanavičius. Tačiau kaip atpažinti, kad jau peržengta riba?

Pasak profesoriaus, vienas iš ženklų yra visiškas emocinis įsitraukimas: jeigu visos kitos mintys ima klijuotis aplink šį nuogąstavimų kamuolį, jeigu dėl tos vienos minties negalite sukoncentruoti dėmesio į kitą veiklą, jeigu tai tampa pagrindiniu dienos tikslu ir neadekvati reakcija užsitęsia – tada jau vertėtų sunerimti, nes neretai ši fazė gali atvesti ir į „tikrąją“ paranoją.

Žinoma, pavydo, nepasitikėjimo jausmai kaip simptomai gali lydėti ir kitus sutrikimus. Vienas jų – liguistas pavydas. „Riba tarp paranojiko ir liguisto pavyduolio yra labai slidi. Pradžiai pabandykite įvertinti, ar partneris neadekvačiai pavydėjo tik santykiuose su jumis, ar tai kartojosi ir kituose santykiuose? (Antruoju atveju galima įtarti liguistą pavydą). O galbūt asmuo visiškai nepasitiki ne tik jumis, bet ir savo draugais, bendradarbiais, parduotuvės kasininke, netgi atsitiktiniais gatvėje sutiktais žmonėmis? (Tada galima svarstyti ir apie paranoidinį asmenybės sutrikimą, kuris nuo paranojos skiriasi tuo, kad fantazuojama apie viską iš eilės, o ne vieną konkrečią temą.)“

Nuo meilės kliedesio iki slapstymosi nuo agentų

Svarbu suprasti, kad paranoja gali būti „pliusinė“ ir „minusinė“. Dažniausiai kalbame apie paranoją su neigiamu ženklu: kai žmogus įsivaizduoja, kad kas nors (taip taip, netgi slaptieji agentai) nori jam pakenkti, persekioja, apgaudinėja ar pan. Tačiau yra ir labai įdomių „pliusinės“ paranojos: atvejų, pavyzdžiui, „meilės kliedesių“. Tokiais atvejais asmuo įsivaizduoja, kad jį kas nors įsižiūrėjo ar net įsimylėjo. Kas lemia, kad vieną dieną mus aplanko tokie nesuvaldomi potyriai? Prof. A. Germanavičius teigia, kad priežasčių gali būti labai daug. „Paranojos su neigiamu ženklu atveju, tai gali būti net iš tolimos vaikystės ar paauglystės atėjusios baimės, nepasitikėjimas, apleistumo jausmas. Pliusinės paranojos atveju tai gali iššaukti vienatvė, desperatiškas ryšio ieškojimas. Kadaise išgyventos emocijos gali sugrįžti ir daug vėliau: pavyzdžiui, per vidurio amžiaus krizę, todėl labai svarbu suprasti jų kilmę.“

Paranoja brandžiame amžiuje

Kalbant apie neadekvačias reakcijas į aplinką (pavyzdžiui, išreikštas nepasitikėjimu) dažniausiai prisimename situacijas, kai aplinkiniais, netgi savo šeimos nariais ima nepasitikėti jau brandaus amžiaus sulaukę žmonės: jie ima įtarinėti vagystėmis, tiesos slėpimu ar net norėjimu susidoroti. „Paranoja dažnai išsivysto esant galvos smegenų pažeidimui, kurio tikimybė vis didėja su amžiumi. Esant susilpnėjusiai atminčiai ir kitiems gebėjimams, žmogui tiesiog sunku „surinkti“ realybę į visumą“, – pasakoja profesorius ir papildo, kad esant tokiai situacijai svarbu žmogui padėti kuo labiau kontroliuoti savo gyvenimą. „Sukurkite sistemą, kaip jis galėtų prisiminti jam svarbias smulkmenas: tai gali būti tiek pokalbis apie praėjusią dieną, tiek įvairūs fiksuoti priminimai, kaip lipnūs lapeliai matomose vietose, užrašai ir t.t.“
Panašiu mechanizmu veikia ir alkoholinė paranoja: alkoholiui sunaikinus mūsų vykdomųjų funkcijų ir operacinės (trumpalaikės) atminties centrus, vystosi negebėjimas suvaldyti informacijos.

Nuotaikos sutrikimai

Paranoja, paranoidinis asmenybės sutrikimas, liguistas pavydas… tai toli gražu ne visi sutrikimai, kuriuos iš pirmo žvilgsnio sunku atskirti net profesionalams. Bendravimą su kitais žmonėmis gali paveikti ir bipolinis sutrikimas (priskiriamas nuotaikos sutrikimams), kai, pavyzdžiui, vieną akimirką žmogus jaučiasi visų mylimas, laukiamas, turintis genialių idėjų, o kitą – atstumtas, išduotas, apgaudinėjamas. Dar kitais atvejais galima įžvelgti manijos požymių, pavyzdžiui, dirgliosios manijos atveju žmogus itin pasikeičia: pasidaro piktas, pavydus, jį erzina viskas, kas yra aplinkui. Žinoma, kad pradėtume įtarti sutrikimą, pokytis turi būti labai ryškus ir neadekvatus realiai situacijai.

Paranoja ir narkotikai

Nors visuomenės žinios apie psichinę sveikatą vis auga, nuolat atsiranda ir naujų iššūkių. Vienas jų – narkotikai. Nors dažniausiai kalbama tik apie priklausomybės vystymąsi, retai atskleidžiamos kitos pasekmės, galinčios atsirasti netgi po trumpo „lengvųjų“ narkotikų vartojimo. Vienas iš pavyzdžių –marihuana, kuri (ypač chemiškai apdorota) gali sukelti tą pačią paranoją, jeigu priklausote ~10-iai proc. populiacijos, turinčios genetinį polinkį sirgti sunkiomis psichikos ligomis (psichoze ar panašiomis). „Panašiai paveikti gali ir kiti narkotikai, pavyzdžiui, LSD, amfetaminai, opiatai. Labai sunku žinoti, ar nepapuolame į šiuos 10 proc. kadangi juos lemiantys genai giminėje gali būti ir nepasireiškę“, – akcentuoja prof. A. Germanavičius.

Pasak mokslininkų, esant šiam polinkiui, net visai nedidelis marihuanos pavartojimas gali sukelti panašius kliedesius, kokie ištinka alkoholiką jau paskutinėse priklausomybės stadijose.

Aptarus tiek skirtingų atvejų, gali kilti mintis – tai negi mes visi kažkiek išprotėję? Tikrai ne. Tačiau skaičiai verčia likti dėmesingais: asmenybės sutrikimai „aplanko“ nuo 3 iki 8 proc. populiacijos (dažnesni – tarp vyrų), nuotaikos sutrikimai – 1-3 proc., o vienokius ar kitokius jų simptomus per savo gyvenimą patiria kas ketvirtas žmogus. Ką galime padaryti? Išmokti juos atpažinti ir laiku pasiūlyti artimajam pagalbą.

Dar vienas pokalbis su psichiatru, kurį verta perskaityti: „Mano partneris turi priklausomybę. Ką daryti?“

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentuok