Į viršų

Apie meilę sau

Nuotraukų autorius Kostas Rutkauskas
Teksto autorė Ieva:
„Esu lietuvė, gyvenanti šiuo metu Ispanijoje ir myliu mūsų kalbą, tad noriu ja kalbėti, rašyti, kurti, dainuot ir… būti. Dirbu su psichologija, moters įgalinimu, meile sau ir padedu visiems – moterims ir vyrams – atrasti savo moteriškumą. Santykių problemų sprendimas, susijungimas su savuoju „aš“ yra mano pagrindinės sritys. Esu šių laikų ragana: jautri, gyva, laukinė, liūdna, pikta, laiminga – visas labirintas ir to nebesigėdiju.“

Rodos, gyvename pasaulyje, kuriame nieko netrūksta: bent jau mūsų mažytėje Europoje. Esame pasiekę ekonominį apogėjų, nepatiriame karo, nepritekliaus, mūsų visi baziniai poreikiai yra patenkinti, turime darbus, draugus ir laisvalaikį, esame sveiki. Turbūt ir tu kartais mintyse perbėgi visus blogiausius scenarijus ir sutinki, kad tikrai nėra taip blogai, kaip galėtų būti. Tačiau visgi kažkodėl „kirminas“ širdyje spurda: viską turiu, bet kur dingo… mano laimė?

O ta laimė tolsta nuo tavęs vis labiau, kai kiekvieną kartą pažvelgi į veidrodį, pačiupinėji savo netobulą kūną, vėl prabundi su kažkuo ir dar didesniu nepasitikėjimu savimi ir pasauliu svetimuose namuose, kalte dėl pasakytų žodžių ir neatliktų veiksmų, nesibaigiančių klausimų bei peikimų sau: „O kodėl to nepadarei? Ką čia pridirbai? Kaip čia atrodai? O ką jie pagalvos? Ar išvis ką nors sugebi? Pažiūrėk į juos – tu niekada to nepasieksi.“ Lyginimasis ir kaltė – tai mūsų laimės priešai ir jie mane taip pat sekiojo daugelį metų, nuvarė į nerimo priepuolius ir gilią prarają iš kurios, rodės, niekada nebeišeisiu. Ir tuomet nesupratau, kad nesu laiminga ne dėl to, kad save lyginu su kitais, reikalauju iš savęs neįmanomo, ar talžau save tuo vidiniu paniekos botagu, bet todėl, kad nemyliu savęs. Nemeilė sau padarė mane belaisve savo pačios kūne šiame gražiame, viskuo aprūpintame bei kreivai besišypsančiame pasaulyje.

Meilė sau negimsta su tavimi, nepranyksta ir neatsiranda iš nieko. Ji yra užauginama palaipsniui, bet, svarbiausia, tą pasiekti galima bet kokiame amžiuje ir bet kuriuo metu. Nėra jokių sąlygų, kurių tu neturėtum dabar pat, šiuo metu, šiai meilei užauginti. Ir nereikia savęs atkalbinėti susigalvotomis priežastimis, nes tai tik reikštų nepripažinimą ir nenorą keistis. Išmokti save mylėti galima tik pirmiausia pripažinus, kad nemyli. Atsisėsti su savimi ir pasakyti sau garsiai: „Aš nemyliu savęs.“ Galbūt net užrašyti ant popieriaus lapo, jei pasakyti neišeina. O tai padarius, galima eiti toliau prie kitų žingsnių.

Noriu pasidalinti savo keliu į meilę sau, sudėtu į 10 patarimų, kurie mane vėl tvirtai pastatė ant kojų. Nepamiršk – nėra nei teisingo, nei neteisingo kelio, man patinka ši angliška frazė: „you do you“ (lietuviškai turbūt būtų: „kiekvienas pagal save“). Tačiau bandyti reikia: nuo vienos prie kitos, pagaliau atšoliuosi prie savosios meilės sau sistemos.

1. Per prievartą savęs nepamilsi.

Kuo daugiau save spausi, tuo greičiau perdegsi bei nusivilsi savimi. Nepulk pirkti visų įmanomų saviugdos knygų, skaityti tinklaraščių ir internetinių svetainių. Informacijos perteklius tik dar labiau suklaidins ir tu pasijusi dar labiau vienišas/-a ir nežinantis/-i, ko griebtis. Pirma, atsipalaiduok, leisk sau susitaikyti su mintimi, kad visko viena sauja nesugriebsi. Nebandyk visko, ką tik perskaitai. Užaugink savąjį kriterijų: pagalvok, kas tau artima iš tikrųjų. Ieškok, kas jauti, kad tau tinka. O tada padėk viską į šalį ir pabandyk. Svarbu paminėti ir tai, kad jausdamas pareigą save pamilti, nes „taip reikia“, irgi neveiks – tu iš tiesų turi norėti save pamilti. Tegul ši individualybių ir stiprių asmenybių aplink mada tavęs neapgauna. Duok sau laiko ir tikrumo.

2. Per kitą žmogų savęs nepamilsi.

Nuostabus jausmas būti mylimam. Tačiau nesitikėk, kad kito meilė užpildys tave ir to užteks save pamilti. Priešingai, tai tik sukels priklausomybę būti nuolatos mylimam/-ai ir nerasi ramybės, kol neatrasi kažko, kas tave mylės. Taip pat, meilės sau negali atstoti nei tėvų meilė tau, nei tavo vaiko meilė tau, nei draugai ar kiti artimi žmonės. Žiojėjančios ertmės viduje niekas kitas užpildyti negali, tik tu pats/-i. Esi už tai atsakingas/-a, ir tik tą suvokęs/-usi pamatysi, kad viskas vis dėlto yra tavo rankose.

3. Susikurk savo vertybių bazę.

„Stenkitės, kad grožį papildytų pastovios vertybės“, yra pasakęs Ezopas. Reikia turėti, kuo tikėti ir kuo vadovautis. Nusibrėžti aiškią liniją tarp to, kas tau yra priimtina ir nepriimtina bei pasižadėti sau niekada to neperžengti. Tai reiškia, nepasiduoti kitų įtakai, ypatingai jei jauti, kad ji nėra tinkama. Žmogus be vertybių visada bus stumdomas iš kairės į dešinę, o tokioje nestabilioje būsenoje niekada nesugebėsi surasti meilės sau. Matyti kelią priešais save ir jausti atsakomybę už savo žingsnius be baimės ir kaltės suteiks tau unikalią formą. Savojo kriterijaus turėjimas ir nuolatinis jo ugdymas turi tapti tavo prioritetu.

4. Atsiduok veiklai, kuri tave įkvepia ir papildo.

Pagalvok, ką veikiant laikas praskrieja taip, kad net pamiršti žvilgčioti į laikrodį? Kas yra tai, ką galėtum veikti visą gyvenimą be sustojimo ir kas tave pakelia iš lovos žinant, kad tuo galėsi užsiimti vėl ir vėl? Panirk visa galva į tai ir tobulink save toje srityje ar veikloje. Tačiau nepersistenk ir neperspausk savęs: išlaikyk malonumą ir leisk sau juo mėgautis.

5. Pripažink, ką myli savyje ir ko nemyli.

Tiesiog žiūrėti į veidrodį ar į savo sielą ir kritikuoti šią visumą yra žalinga ne tik emocinei, bet ir fizinei sveikatai. Geresnis būdas yra paprasčiausiai atsisėsti ir pasišnekėti su savimi: ko nemėgsti savyje, savo kūne ar charakteryje. Negalima pliekti savo visumos bizūnu, kadangi tuo metu net ir dalykai, kuriuos myli savyje, būna negrįžtamai sužalojami. Apskritai, savęs plakimas yra didžiulė yda, kuri neveda į niekur, nebent į dar didesnę juodumą, tačiau prisipažinti sau, ko nemėgsti apie save, yra naudinga. Tai įvardijus, tampa lengviau: vidinio priešo vardas būna žinomas ir taip jį atskiri nuo likusios visumos, kuri, su laiku suprasi, yra ne tokia ir bloga, kaip tau atrodė. Identifikavus, ko nemyli savyje, skaityk toliau ir pakviesk save į pasimatymą.

6. Pasimatymai su savimi.

Ši dalis yra mano mylimiausia. Pasimatymai su savimi reiškia gilesnį savęs supratimą ir pažinimą. Iškėlęs/-usi į dienos šviesą dalykus, kurių savyje nemyli, pradėk juos kviestis į pasimatymą, – taip nejučiomis prisijaukinsite vienas kitą. Pavyzdžiui, nemyli savo kojų: apvalių, celiulito apraizgytų, galbūt dar su kokiu dideliu randu ir greičiausiai kieno nors sukritikuotų, kas tau įstrigo giliai širdyje, ir nuo tos dienos jų pradėjai dar labiau nekęsti ir slėpti po ilgais rūbais. Taigi, pakviesk savo kojas į pasimatymą: nusirenk, kad jas matytum, pradėk liesti, glamonėti, čiupinėti ir vietoj peikimo, padėkok joms. Už tai, kad kas dieną tave nešioja, kad su jomis gali pasiekti savo tikslus – pagirk jas už tai. Jos priklauso tau ir tavo atsakomybė yra jomis rūpintis, kad jos tau padėtų. Tavo atsakomybė yra jas mylėti ir neleisti niekam jų kritikuoti. Kritikuodami žmonės nemeilę sau bando nukreipti į kitus, o tu privalai save nuo to apsaugoti.

7. Leisk sau būti.

Šią frazę pirmą kartą išgirdau iš savo psichologijos dėstytojos universitete ir ji man taip įstrigo, kad dabar aš pati ją visiems kartoju. Kai aš jai pasiskundžiau, kad turiu blogą charakterį, esu kaip kokia baisi ragana, ji man pasakė: „Na ir kas? Gerai, tu esi baisi ragana. Leisk sau būti ta baisia ragana, ne visi privalome būti angelais.“ Ir aš susimąsčiau, juk tikrai – o kodėl aš noriu save spausti į kažkokius rėmus, įsivaizduodama, kad turėčiau būti vienokia ar kitokia? Ir paleidau save nuo tos minties nuolatos save keisti. Buvau ir ragana, bildėjau per gyvenimą, putojaus ir nieko neatsitiko – nei manęs kas nors išsigando, nei aš pati nuo savęs nuvaikiau žmones. Ir supratau, kokie vis dėlto mes susitelkę į save esame: galvojame tik apie save ir savo problemas. Gyvename savo mažuose pasaulėliuose kankindami save, kad nepritampame, kad ne tokie kaip visi, o iš tiesų visiems tik jų pasaulėliai ir terūpi. Tik iš jo išėjęs/-usi supranti, kad visa tai, kas kankina, yra niekas, palyginus su tuo, kiek aklaviečių aplink sukasi ir kaip mums visiems reikia save iš tų grandinių išpančioti.

8. Nenustok į save investuoti.

Į savišvietą: knygas, renginius, kursus, keliones, gerus draugus ir… meilę sau. Stenkis turėti pomėgių, būti alkanas/-a naujų pojūčių, skirtingų patyrimų per sutiktus žmones ir aplankytas vietas. Nebūtina turėti daug pinigų: knygomis gali nugyventi daugelį gyvenimų, aplinkinių žmonių patirtys gali išmokyti kažko naujo, o kūryba sau ir dėl savęs yra raktas į džiaugsmą, laimę ir meilę sau. Tobulink save kas dieną perskaitydamas/-a po mažytę ištrauką knygos, tinklaraščio, rask laiko dienos bėgyje skirti minutę sau ir veiklai, kuri papildo. Užrašyk savo mintis dienoraštyje ar pasikeisk jomis su kitais žmonėmis, pradėk diskusiją ar debatus. Dvasiai reikia išlikti aktyviai, nes tik tada ji pakils ir nešis tave į tą pakilimą. Nuvyta į kampą šioji tik tampa surūdijusi kaip sena vinis, tuo pačiu užkrėsdama ir visą kūną bei mintis.

9. Rinkis žmones aplink save.

Pastebėjau, jei tik ilgiau pabūdavau šalia piktų, negatyvių ir siaurą matymo kampą turinčių žmonių, tapdavau pasyvesnė, irzlesnė ir be noro kažką veikti. Tai yra ypač svarbu pirmuosiuose kelio į meilę sau etapuose, kuomet aplinkinių įtaka dar yra stipri. Jeigu aplink tave yra tik tie žmonės, kurie skundžiasi savimi ir kitais, atsitrauk nuo jų. Tai yra geros pratybos išmokti sakyti „ne“. Dažnai mes tiesiog nenorime kitų nuvilti, nesakome to „ne“ ir vėliau kenčiame baisius to padarinius. Kai turėsi savo tvirtą vertybių bazę, pamatysi kaip „ne“ ateis natūraliai į tavo gyvenimą ir nesijausi niekam nieko skolingas/-a. Įsileisk į savo aplinką kuo daugiau gyvenimu besidžiaugiančių žmonių ir pamatysi, kaip tapsi mielesniu/-e sau ir nebenorėsi savęs traumuoti dėl kiekvienos kasdienės smulkmenos.

10. Nebausk savęs.

Net jei ir nepavyksta pamilti savęs iš pirmo, antro, trečio… ar kelinto karto, stokis vėl, bandyk kitą kelią, tik neapleisk savęs. Prisimink, kad turi leisti sau būti, net jei tai ir būtų kitas nukritimas. Nė viena imperija nebuvo pastatyta per dieną, o turi irgi esi imperija, kurią reikia statyti su atsarga, pagarba, parenkant teisingus žingsnius ir įkvepiant naujų vėjų. Tu esi vertingas/-a, esi čia šiame pasaulyje ir tavo tikslas yra save pamilti ir mylėti, ne vien dėl savęs, bet ir dėl to, kad tavo pozityvios mintys ir meilė sau sukuria daugiau meilės pasaulyje ir tampa vieta, kurioje mums norisi būti, atidaryti duris į mūsų mažus pasaulius ir augti.

Pabaigai norėčiau tik pridurti, kartais reikia būti egoistišku žmogumi. Taip, skamba nepatogiai, bet tai yra tiesus ir gana greitas kelias į meilę sau, jeigu yra naudojamas tinkamai. Egoistiškumu aš vadinu savo interesų paisymą vardan savęs atsikovojimo iš kaltės gniaužtų ir priklausomybės nuo aplinkinių nuomonės apie save. Tiesiog kitą kartą pagalvok darydamas/-a kažką, ko nenori, bet bijai pasakyti „ne“, įžeisti ar tiesiog nepritapti. Vien jau tai, kad tokios situacijos egzistuoja, reiškia, kad kažkas yra neteisinga, tad tavo atsakomybė yra tam pasipriešinti. Prisimink, nelaisvėje tik pats/-i save laikai ir visada turi pasirinkimą iš jos išsivaduoti, tai yra teisė, su kuria gimei, ir ji visada seks tave per gyvenimą. Telieka laiko klausimas, kada tam pasiryši. Pagalvok: galbūt ne be reikalo dabar skaitai šias eilutes?

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (12)

  • Jurgita

    Aš dar tik mokausi pamilti save, nekaltinti savęs, aplinkos ar vaikystės dėl to, kad esu tokia, o ne kitokia. Metus lankiau psichoterapinę grupę, kas buvo gera pradžia savęs pažinimui ir atsivėrimui sau. Ir kas labai įdomu, atsiradus Nebegėdai, kažkaip pasąmoningai tapatinu šį puslapį ir bendruomenę su psichoterapija. Atrandu save, atsiveriu sau ir kitiems, nustoju gėdytis dalykų, kurių gėdijausi anksčiau. Matau, kad be manęs yra ir daugybė žmonių su panašiom ir su savom problemom bei baimėm.

    reply
  • Ingrida

    Nuostabi tema, diskutavimui ir skaitymui!

    reply
  • Gerda

    Ačiū už šitą tekstą!

    reply
  • Paulina

    Labai puiku, kad viskas sudėta į vieną vietą! Ačiū, kad dalinatės. Kai pamilsime save, lengviau bus ir kitus mylėti bei priimti!

    reply
  • Emilija

    Nuostabu 🙂

    reply
  • Ole

    Bookmarked! ❤️😘🔥

    reply
  • Vytas

    Miela autore, Jūsų įdomios mintys! Vis dėlto, ar galėtumėte tiksliau apibrėžti, kas yra meilė sau ir kada supranti, kad iš tikrųjų myli save? Ar meilė sau yra nelyginti savęs su kitais ir nejausti dėl to kaltės?

    reply
  • Vytautas

    Labai gerai. Šįryt buvau apstaugtas draugės nes sumuštinį ne su ta dešra padariau, o iš kart atėjęs į darbą buvau apdovanotas pykčiu iš šefės nes lifte ji kojinę susiplėšė, kažkaip. Leidžia sau žmonės. Įdomu, kaip atrodytų visuomenė kurios nariai sau leistų tiesiog būti kaip išeina.

    Čia ne kritika, tiesiog pastebėjimas, kad negali būti visai beribis.

    reply
    • Beata Tiškevič

      Na, savo emocijų liejimas ant kitų niekaip nesusijęs nei su meile sau, nei su buvimu kaip išeina.

      reply
  • Inga

    Niekada nemylėjau savęs. Tyčiojausi iš tų, kurie sakydavo, kad reikia save mylėti ir t.t. ir t.t.
    Šiandien aš myliu save. Ir ta meilė apima viską. Įsuko ir apgaubė ramybe ir tyla. Galvoje nustojo zvimbti mintys, kaip kulkos. Geras jausmas.

    reply
  • Simona

    Šis tekstas man atvėrė akis apie save. Skaitau jį kasdien vėl ir vėl. Ačiū.

    reply
  • Svajoklė

    Perskaičius šį tekstą – susigūžiau, nes supratau, kiek daug tiesos pasakyta apie mane, tave ir mus visus. Per daug norime visiems įtikti – patikti – būti pripažinti, nes juk paprasto žmogelio niekas aplink nesupras, pagalvos, kad paistai niekus, kritikuos, kad esi kitoks nei visi. Paauglystėje ir tapus suaugusiu, kažkaip tai norisi būti – tokiu kaip visi, nors supranti, kad daugelyje aplinkos diktuojamų „taisyklių“ yra ne kas kitas, o super duper savęs kankinimas, kad būtum pakankamai „kūdas (-a)“ kaip nužengęs (-usi) nuo podiumo, visada „madingas (-a)“ bei „populiarus (-i)“ kaip bulvarinės padangių žvaigždutės. To daugelis siekia, nes iš aplinkos jaučiamas didelis spaudimas. Net jei esi pakeliui į savęs pamilimą, tai padaryti darosi sunku ir kovoti už tai kuo tiki, nes atsiras žmonių, kurie sau yra svarbesni ir jiems vieni juokai tave sutrypti į dulkes. Kad to nenutiktų, reiktų išmokti ugdyti vidinę stiprybę, išmokti pasakyti „ne“. Būtų smagu sulaukti nuostabių NBGD autorių teksto apie – vidinės stiprybės tobulinimą, kad išmoktume atsispirti visuomenės diktuojamiems stereotipams, ir taip išmokti išlaikyti savo meilę sau bei už ją kovoti.

    reply

Komentuok

Paremk Nebegėdą →