Apie mamų kaltę

Iliustracijos autorė: Irena Survilaitė
Tekstą parengė Natūrali motinystė psichologės Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė ir Beatričė Liutikaitė.

Kai tampi mama, tave ištinka visa puokštė įvairiausių emocijų. Dėl pasikeitusio gyvenimo būdo, pasikeitusių prioritetų. Dėl pasikeitusių santykių ir dalykų, kurie tampa svarbūs, nors nebuvo, ir atvirkščiai. Dėl buities. Dėl prasmės. Bet labiausiai dėl to mažo žmogaus, kuriam staiga tu tampi visas pasaulis, su kuriuo daliniesi savo kūnu ir nuolat glaudi šalia. Kuriam tu esi reikalinga taip, kaip niekada niekam nebuvai reikalinga. Ir kuris tave myli besąlygiškai, nesvarbu, kad tą kartą jautiesi blogiausia mama pasaulyje. Tas jausmas, kad kažkam tu gali būti tokia svarbi ir reikalinga, gali būti mamoms naujas. Ypač, jei vaikystėje vis jautė, jog turi atitikti kažkokius tėvų lūkesčius: būti gera, būti protinga, būti patogi. Jei tėvai kažkaip tarsi labiau rodydavo meilę, kai būdama vaiku elgdavosi patogiai. Jei nusisukdavo, pasielgus netinkamai. Jei santykiuose su partneriu(-e) vis trūkdavo pasitikėjimo savimi ir natūralia tėkme. O santykiuose su savimi vis reikėdavo kažką sau įrodyti. Jog esu verta meilės, laimės, sėkmės.

Jausmas, jog esu kažkokia nepakankama, dažnai moteris lydi nuo ankstyvųjų patirčių. Moteris labai nustemba, kai tapusi mama ir priglaudusi savo vaikelį, staiga ji tampa pakankama. Ji – viskas, ko reikia. Ji yra namai, saugumas, artumas, maistas, vanduo, meilė. Ir tai yra labai stipru, tą, turint kitokią patirtį, gali būti sunku suvokti. Šis naujas suvokimas eina koja kojon su didžiule atsakomybe už tą kitą žmogų, kuriam esi visas pasaulis, ir už save, kad tas pasaulis būtų šviesus ir geras.

Toji atsakomybė mamų kasdienybėje dažnai pasireiškia įvairiais būdais, ne visada racionaliais ir konstruktyviais. Ji labai dažnai yra išgyvenama per kaltę.

Turbūt visos yra išgyvenusios kaltės jausmą dėl savo, kaip mamos, elgesio. Kad kažko nepadariau, kažką padariau nepakankamai, kažko reikėjo nedaryti.

Netinkamai sureagavau, per vėlai supratau, ko vaikui reikia, per mažai skiriu laiko, per mažai žaidžiu, per mažai lavinu, nežinau, kaip elgtis. Kai kaltė yra labiau apie mamų elgesį kasdieniame gyvenime, mamos gana dažnai paatvirauja tarpusavy, išsikalba, sulaukia viena kitos palaikymo, pastiprinimo.

Yra kitas mamų kaltės „lygis“, kuris kalba apie seniai įvykusį, ar nuolat pasikartojantį mamos elgesį, kuris turi pasekmių vaikui – kaltė, kad vedu į darželį, o jis liūdi, kaltė, kad rodžiau blogą pavyzdį, kad per mažai buvau šalia. Kartais netgi tokie sunkūs ir slegiantys dalykai, kaip kaltė, jog vaikui gimus nejaučiau ryšio, nemylėjau, taip, kaip „turėčiau“ mylėti. Ši kaltė jau yra ne apie smulkmenas ir jos atsikratyti nėra taip paprasta, o ir nereikia. Ji dažniausiai, per vaiko elgesį, sako kažką apie mus pačias ir mūsų poreikius, kurie kažkada seniai, arba dabar, nebuvo patenkinti. Su šia kalte labai verta susipažinti iš arčiau, kad suprastume, ar jausmai kyla dėl vaiko ir dabarties, kas reiškia, jog aš galiu kažką keisti DABAR, ar aš, žiūrėdama į savo vaiką, išgyvenu savo asmenines skriaudas ir nepatenkintus poreikius, ką irgi reikia suprasti, įsisąmoninti, ir tokiu būdu nustoti tapatinti su savo vaiku. Tai nuostabu, nes leidžia situaciją pamatyti naujomis akimis, labiau tikrą, o ne per mūsų praeities šešėlių prizmę.

Dar yra ir trečias mamų kaltės „lygis“, kuris pasireiškia tuo, jog mama galvoja, kad jos vaikui kažkas yra negerai – nemiega vienas, dar nevaikšto, kažkaip isteriškai elgiasi tarp žmonių, nevalgo, per daug valgo, nerašo, nekalba, negražiai piešia… ir kažkokiu būdu mama yra prie to prisidėjusi. Tokio tipo kaltė dažniausiai kalba apie pačios mamos nepilnavertiškumą, o iš kitos pusės yra labai paveikta įvairiausių visuomenės standartų, kada ir kaip vaikai turi vystytis, nepaliekant vietos individualumui. Ta informacija mus pasiekia žaibiškai – vos gimusio vaikučio jau laukia įvairios ūgio, svorio, pieno mililitrų lentelės ir miego valandų normatyvai, kuriuos turi atitikti tas mažas žmogus, kuris iš tiesų atėjo į šį pasaulį tam, kad būtų savimi. Trečioji kaltė labai liūdna, nes juk vaikas ją jaučia. Nejučiomis mama perduoda savo lūkesčius vaikui, o jis nesupranta, nežino, nemoka, negali jų atitikti, tik jaučiasi kažkoks vis netoks. Anksti susidūrus su šiuo jausmu, jis gali lydėti visą gyvenimą, ir ko, gero turėti įtakos tam, kokius lūkesčius užaugęs žmogus kels sau, aplinkiniams ar netgi savo vaikams.

Mylėti besąlygiškai skamba natūralu, bet įgyvendinti nėra taip paprasta. Visų pirmiausia, tai yra didžiulis tėvų darbas su pačiais savimi ir savo nuostatomis, savo pasitikėjimu savimi ir savęs priėmimu.

Geriau save priimant ir tobulėjant tampa lengviau matyti realybę tokią, kokia ji yra ir pažinti savo vaiką tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Leisti jam tiesiog būti, priimti jį be išankstinių nuostatų ir savo suaugėliško „žinojimo“. Tai yra pati didžiausia dovana vaikui ir santykiui su vaiku.

Ar mes kartais jaučiame kaltę? O taip, ne kartais, kone kasdien! Kartais dėl mažų, kartais dėl didesnių dalykų. Nereikia siekti kaltės nejausti, svarbiau tai, kaip išlaikyti sąmoningumą ir konstruktyvų dialogą su savimi, neleidžiant kaltės jausmui mūsų apimti. Taip pat mokytis kuo greičiau atpažinti, iš ko ta kaltė kyla, kokią žinią mums tai siunčia, ir iš tų būsenų išeiti.

Labai didelė laimė yra išgyventi besąlygišką vaiko meilę su atsakomybe, bet ne graužiančia kalte. Linkime mamoms ištirpti ir pasimėgauti tuo jausmu, net jei jis ir naujas, nepatirtas, nepažįstamas. Meilės priėmimas (ne tik davimas) moko ir gydo.

Komentarai (4)

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.