Jei reiktų nuspręsti, kokį vieną vienintelį jausmą amžiams išstumti iš savo gyvenimo, nedvejočiau nė akimirkos. Nors ne iš nuogirdų žinau, koks klaikus gali būti nerimas, kokia šlykšti yra iš lovos išsiropšti trukdanti apatija bei kiek tamsos savyje turi depresijos liūdesys, susitaikyčiau ir su jais.
Bet mainais visam laikui pamirščiau tą iki kaulų geliantį neteisybės jausmą. Tokį, kurį turbūt patyrėte, jei vaikystėje už pusbrolio sudaužytą vazą apkaltino ir nubaudė jus. Ar kai nuopelnus už jūsų naktimis rengtą projektą susižėrė gyvatžmogis kolega. Ir tą, kuriuo šiandien „apdovanojamos“ moterys, vien dėl to, nes mėgsta seksą.

Spyna, kuriai tinka daugybė raktų

Turbūt visi esame girdėję tą tamsuolišką, marozišką, girto dėdės per balių lygio juokelį apie spynas bei raktus. Suprask, jei vyras sugebėjo „užkariauti“ daug moterų, tai jis šaunuolis, herojus, alfa patinas ir sėklintojas trys tūkstančiai. O štai jei moteriai rankos pirštų nebepakanka savo lovos partnerių suskaičiuoti, tai ji staiga tampa amoralia šiukšle, savo kūno negerbiančia pasileidėle, kuriai rūpestinga visuomenė žeria įvairiausių patarimų: permąstyti savo vertybes, pasigėdyti savojo elgesio ar net nusižudyti.

„Kekšė“ – šių laikų ragana?

Kartais susimąstau, jog šiuo klausimu netoli pažengėme nuo viduramžių. Anuomet ryškesnes visuomenės nares apšaukdavo raganomis ir sudegindavo ant laužo, šiandien gi, nori diskredituoti moterį – prilipdyk jai kekšės etiketę. Toks šiuolaikiškesnis, be apsvilusių plaukų tvaiko, būdas priverstinio paklusnumo mestelėti toms, kurios išdrįso pačios rinktis ką daryti su savo kūnu. Ir net malonumo iš jo gauti niekieno neatsiprašinėdamos. Toks „ką žmonės pagalvos“ botagėlis, naudojamas visai ne taip, kaip naudoti jį būtų smagu.

Štai turiu draugę, kuri, nors kartkartėmis ir atsiduria situacijose, kai iš miesto norėtų važiuoti pas labai patikusį vaikiną namo, to nedaro iš baimės. Baiminasi ne to, kad gal staiga paaiškės, jog princas iš tiesų – žudikas maniakas, iš aukų odos besisiuvantis sau kombinezonus. Nenori ji, kad vaikinukas apie vakaro eigą pasipasakotų draugeliams, tie kitiems draugeliams ir taip po Vilnių imtų sklisti legendos, kad ji „visiems duoda“. Nes nors lyg ir esame šiuolaikiška Europos sostinė, vis dar sergame mažo miestelio sindromu, kur prie laiptinės per dienas sėdinčios babytės žino, kas pas ką į svečius vaikšto.

Tas pats pasakytina ir apie tas merginas, kurios gal mielai turėtų vienos nakties nuotykį ar įsitaisytų „friends with benefits“ draugą tiesiog dėl gero sekso. Nes investuoti savęs emociškai dabar nėra pasirengusios. Būtų abi pusės laimingos ir patenkintos, betgi neretą net šiurpas nukrečia pagalvojus, ką pasakytų apie tokius santykius mūsų dorovingoji visuomenė.

Gi tuo tarpu, kai vyrai gali smagiai pasidulkinti tiesiog for fun, mes atsiduoti (fu, kaip nekenčiu šio žodžio) turim tik iš didžiulės meilės ir tos – vienos visam gyvenimui.

Kodėl „kekšės“ etiketę moterys lipdo moterims?

Kita vertus, ne faktas, kad net jei ir saugosi savo vaginą nuo pašalinių akių bei rankų it Atlantidos lobį, kekšės etiketės tau neprilipdys. Turbūt visos žinome atvejų, kai vaikinukas liko nieko nepešęs, bet štai fantazija nesiskundžia ir apie svajones visiems pasakoja kaip apie jau įvykusią realybę. Ar net pačios moterys, užuot viena kitą solidariai palaikiusios, apie tas, kurias laiko už save gražesnėmis, įdomesnėmis ir apskritai sau konkurentėmis, mesteli „užtat jinai kurva!“.

Šiaip jau nieko man nėra šlykščiau už tas Stokholmo sindromo apimtas moteriškos giminės atstoves. Įtikėjusias viduramžiškomis elgesio dogmomis, į rėmus save spraudžiančias, o kitas, dėl rėmų nesukančias galvos, smerkiančias. Čia tos pačios, kurios apie išprievartavimo auką geba pasakyti „pati kalta“. Kai vieną mūsų slut-shame’ina, jos tik džiugiai linksi galvomis. Matyt, besitikėdamos, kad pačios moterų vertės skalėje dėl to laipteliu aukščiau šoktels ir nors trupinys vyrų pripažinimo į jų alkanas burnas nukris.

Rašau šias eilutes ir neteisybės jausmas manyje vis auga.

Kaip čia taip nutiko, kad partnerių skaičius net ir šiais laikais kai kurių vis dar taip sureikšminamas, tarsi vienos lyties žmogui vertės pridėtų, o kitam smarkiai atimtų?

Ar vyrams tam, kad „gautų“ sekso, reikia stengtis labiau nei moterims?

Kartą vienas draugas bandė papasakoti savo teoriją. Neva vyrams tam, kad gautų sekso (ypač ne iš vienos moters per gyvenimą), reikia labai stengtis. Vaikščioti į pasimatymus, investuoti laiko, lėšų, energijos, domėtis priešingos lyties psichologija, dar ir dėl savo išvaizdos ar finansų padirbėti. O va merginoms, pasak jo, pakanka tiesiog egzistuoti ir pasakyti „taip“.

Na, gal kažkoks krislas tiesos ir yra tame, kad vyrai sulaukę pasiūlymo pasimylėti mažiau „laužosi“. Bet taip tikriausiai yra nutikę dėl to, kad jie per amžių amžius patys save šiuo klausimu apgaudinėja. Todėl ir tenka vargti dėl sekso, net jei jo nori abu partneriai, nes moterims nuo vaikystės į galvą kalama, jog padori mergina privalo palaukti trečio pasimatymo ar išvis vestuvių. Nes kitaip taps nebeįdomi, jos nebegerbs, visi iš jos juoksis ir all that jazz. Tai kaip ten būna, kai kitam duobę bandai iškasti, a?

Bet grįžkim prie neteisybės ir to, kodėl žmonių lyginimas su raktais bei spynomis ne tik objektizuojantis bei nepagarbus, bet ir iš esmės amoralus. Tiek mes, tiek ir vyrai gamtos buvome sukurti taip pat. Su savo hormonais, erogeninėmis zonomis ir seksualinėmis fantazijomis galvoje. Suveikus chemijos burtams mes lygiai taip pat geidžiame kito žmogaus. Ilgiau neturėjus lytinių santykių ir mums rauna stogą, patikėkit. Bet va kažkodėl vienai lyčiai galima tai, ko kitai šiukštu nevalia. Ir beprotiškai liūdna, kad iš baimės negyvename savo gyvenimo, to, kurį turim tik vieną, taip, kaip norime.

Tai gal jau kažkaip reikėtų šitą nesąmonę palikti praeityje. Kartu su tais tamsuoliais, kurie dar ne taip seniai mėgino įrodinėti, kad įvedus elektrą pasaulį ištiks krachas. Matom gi šiandien, kad neištiko. Ir čia tas pats bus. Nes seksas yra tiesiog seksas. Ir nei pomėgiai miegamajame, nei partnerių skaičius, nei priežastys, skatinančios užsiimti seksu, negali ir neturi apibrėžti moters vertės, garbės ar jos moralės.

Tad kaip vadinti moterį, turėjusią daug lovos partnerių? Vardu.

Jeigu tau ši tema įdomi, pažiūrėk Beatos ir seksologės Julios Lepiochinos pokalbį: SULTYS: Kuo skiriasi padorios moterys nuo nepadorių?