Agnė Kulitaitė: „Kodėl negalim parašyti jiems pirmos?“

Sako, yra dalykų, kurie su amžiumi ateina neišvengiamai. Pavyzdžiui, rimtos pagirios nuo tiek vyno, kiek anksčiau išgerdavai dar prieš ėjimą out arba metamorfozė, kai tavo draugės vietoje jaunikių pasiūlos staiga ima aptarinėti, kuris kūdikio vežimėlis geriausias. Vis tik mano aplinkoje šiek tiek vienišų merginų dar liko, tad turiu su kuo apkalbėti nuotykius pažinčių programėlėse. Tik štai neseniai vienas toks pokalbis, užuot leidęs, kaip įprasta, smagiai pakikenti, smarkokai sunervino ir privertė rimtai susimąstyti.

Sėdėjom su mano drauge Justina, gurkšnojom špriciukus, o pokalbis, kaip ir būdinga dviem vienišoms panoms, greitai pasisuko apie bičus. Ta proga mano draugė, tądien neįprastai melancholiška, ėmė ir prisipažino, kad va jau prieš tris dienas tinderyje susimatchino su labai jai imponuojančiu vyruku, o jis, bjaurybė, niekaip jai neparašo. Akimirką stabtelėjau, net pagalvojusi, kad čia turbūt ji apie matchą kitam appse, kur parašyti gali tik vienas žmogus iš dviejų, bet tuoj supratau, jog ne. 

Justė, išgirdusi mano natūralią reakciją: „Tai kokios problemos? Pati parašyk!“, tik išpūtė akis, lyg būčiau pasiūliusi iš lėktuvo be parašiuto iššokti. Tuoj pradėjo man aiškinti, kad šito tai jau tikrai nedarys, ne tokia dar beviltiška, o ir šiaip, kaip čia atrodys, kad ėmė ir parašė pirma? Draugė šitą savo mintį ir toliau aršiai plėtojo argumentuodama, jog pamačiusi šitokią moters iniciatyvą vaikinui toliau bendrauti iškart taps nebeįdomu, dings azartas, o ji pati pasirodys lengvai prieinama. Varė taip užsivedusi, kad net neradau kur įsiterpti, o ir šiaip audringoms diskusijoms nebuvau nusiteikusi, tad patylėjau. Būčiau gal tą atvejį net ir užmiršusi, bet jį man priminė kitas, o vėliau dar kitas nutikimas.

Praėjo gal savaitė, kai po vienu feisbuko įrašu pamačiau merginų komentarus, kur jos, it kokios droviosios senųjų laikų bajoraitės, diskutavo, kaip niekada nerašytų pirmos, net jei vaikinas patinka iki negaliu. Paskui gi, praslinkus dar porai savaičių, vienoje populiarioje Vilniaus kavinėje nugirdau, kaip dvi draugės rimtais veidais kalbėjosi, kad tos, kurios bernams rašo pirmos, būtinai bus įskaudintos. Nes vyrai juk medžiotojai, o mes laimikiai ir kokiam gi medžiotojui įdomu, kai girių elnė pati prie kojų susirango?

Ėmė atrodyt, kad šitas bullshitas mane tiesiog persekioja, o tada vėl susitikom su Juste. Juste, kuri šįkart jau išgyveno dėl kito matcho. Sumatchinto prieš savaitę ir iki šiol neištarė jai nė žodžio. Ir tada man tiesiog užvirė kraujas. „Tau fainai, kad moterys gali balsuoti?“ – paklausiau tada jos. Draugės atsakymas, savaime suprantama, buvo teigiamas. „O smagu, kad moterys gali tapti prezidentėmis, įmonių vadovėmis ir apskritai, bet kuo, kuo nori?“ – tardžiau toliau. Ir vėl pritarimas. „O patinka tau, kad tavo alga tokia pati, kaip ir tavo tas pačias pareigas einančio kolegos?“ – paklausiau ir iškart sulaukiau palaikymo. „Tai kokio velnio, palaikydama visas šias lygias vyrų ir moterų teises, tu, mieloji, negali parašyt pirma?“ – klausiu paskutinio klausimo, kuris vėl užkuria Justės šūdų malūną apie lengvai prieinamos panos įvaizdį. Po keliolikos minučių pakeičiam temą į tokią, kur konsensusą randam lengviau, bet vis tiek pykstu.

Pykstu ant jos, ant tų rašančių komentarus, ant nugirstų kavinėj. Ne todėl, kad jų elgesys atrodytų kvailas (nors taip, mano akimis, būtent toks ir yra), bet labiau dėl to, kad kvepia absoliučiu veidmainiškumu. Ir atsigręžimu į feminizmą tik tada, kai patogu, o labiau iš komforto zonos traukiančioje situacijoje bemat visas savo vertybes pamirštant ir tikintis išgelbėsiančios stiprios vyriškos rankos.

Taip, aš suprantu, kad kai kurie lygių teisių klausimai (tiek teisiniai, tiek ir socialiniai) mūsų šalelėj vis dar yra under construction it Vilniaus gatvės valdant Šimašiui. Ne kiekviena spėjame adaptuotis prie besikeičiančių žaidimo taisyklių. Čia aš kalbu, beje, ne apie riterių laikus, kai damos princo ant balto žirgo nebyliai prie lango megzdamos laukdavo, kol iš jų likdavo tik voratinkliais apaugęs skeletas su virbalu rankoj. Na, arba kol ištekindavo tėvai už nemylimo. 

Ne smarkiai kitaip buvo ir mūsų tėvų laikais, kai ne karietom, o Ladom važinėjama buvo. Net ir prieš kokį gerą dešimtmetį, kai dauguma brendom, daug kas kardinaliai skyrėsi. Štai, kad ir ta pati „Nebegėda“ ar garsus pasakymas, jog lovoj man reikia ne rožių žiedlapių ir džentelmeno, nešino pusryčių kava, o gero oralinio ir daugybės orgazmų. Įsivaizduojat, kaip tada priimta tai būtų?

Bet štai viskas ėmė ir labai greitai pasikeitė. Dauguma mūsų šiandien savarankiškos, laimingos, tik va yra dar pakampėse dalykų, kurie styro lyg piktžolės. Taip, žinoma, smagu pažiūrėt visokius holivudinius filmus, kur vyrukai pirmi ne tik į pasimatymą kviečia, bet ir de la Rentos suknelę vakarui tau dėžėje su kaspinu atneša. Smagu ir tada, kai patinkantis vyras pats iniciatyvą parodo, tebūnie ir be tokių kvapą gniaužiančių dovanų. 

Bet, žinot ką? Jei tos iniciatyvos jis pirmas neparodo, tai visai nereiškia, kad reikia jos it stebuklo laukt ašarotom akim bei nebyliai siųst prašymus Visatai. Galima pačiai pamėginti nutverti jautį už ragų ar rago, tegu ir labai subtiliai. Pavyks – valio, nepavyks, bent žinosi, jog pabandei, užuot vienišais vakarais svarsčiusi „o kas jeigu?“. 

Sakyčiau, apskritai per rimtai mes į kai kuriuos dalykus žiūrim ir dėl to pamirštam paprasčiausiai mėgautis gyvenimu. Kuris, primenu, dalykas gražus, bet itin trumpas. O kai kalba pasisuka apie pažinčių programėles, jose tai jau tikrai smagiau būt Gabriele Solis negu Bri van de Kamp. 

O kas dėl įsitikinimo, jog atrodysim lengvai prieinamos… Manau, čia vienas tų atvejų, kai esam įsitikinusios klaidingai. Panašiai kaip su ryškiu makiažu, kurį kai kurios darosi tam, jog vyrui patiktų, o tas vargšas nedrįsta pasakyt, kad jo dama jam be tonos špakliaus kur kas žavesnė.

Todėl neseniai padariau žodžiais neapsakomą, įžūlų dalyką – ėmiau ir kelių vyrų paklausiau, kaip jie reaguotų, jei jiems merginos dažniau rašytų pirmos. Visi vienbalsiai šią iniciatyvą vadino puikia ir sveikintina. Su vienu jų dabar kaip tik ruošiuosi eiti į pasimatymą. Ir pakviečiau jį, beje, pirma.

Komentarai (2)

  • Augustė

    Buvau tos pačios nuomonės ir net labai kategoriška, tačiau gyvenimas ėjo ir supratau, kad jeigu noriu susipažinti su žmogumi – tai galiu pradėti ir pati. Arba jeigu patinka – taip ir pasakyti, o nesikankinti būnant “tik draugais”. Ir paskutinį kartą ėmiau ir prisipažinau, jog simpatizuoju žmogui, ir buvau atstumta. Tačiau jaučiau didžiulį palengvėjimą, nes ėmiau ir pasakiau ir judu toliau, o ne tempiau laiką ir kūriau svajones.

    reply
  • Agne

    As uz , gal ir ne pati pirma parasiau jam bet kai supratau kad is viso bendravimo kaskas gali gautis . Pasiuliau susitikt ir netgi pati atvaziavau i jo puse . Dabar su siuo zmogum esam jau beveik 7 metus ir turim 2 vaikus 😉

    reply

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.