Teksto autorė: Agnė Kulitaitė

Būti niekam neįsipareigojus – orgazmiškai nuostabu. Gyvenimas tuomet kupinas naujų pažinčių, drugelių pilve per pirmuosius pasimatymus, ėjimo out ir grįžimo tada, kada norisi tau. Įsimylėti gali nors kasdien vis skirtingą žmogų. Be sąžinės graužaties šypsotis simpatiškam praeiviui. Turi galimybę išgyventi tą intrigėlę, kai svarstai, ar patinkantis, bet dar ne savas vaikinas tau parašys, ar lovoje jis geras, kas ten pas jį kelnėse…

Savuose namuose gali išties atsipalaiduoti. Žiūrėti tuos serialus, kurie patinka tau, net jei jie – cheesy as fuck. Ir paašaroti nesikuklindama. Woltu užsakinėji tik iš ten, kur tau norisi, ir su niekuo nereikia ieškoti kompromiso. Gali neribotai valgyti maistą, nuo kurio pučia pilvą, o treningo dekoltė apsitrupinti čipsais. Ir dar, tau atsiliepus telefonu antrame plane niekas įkyriai neklausinėja: „Kas čia?“

Tas tiesa. Visais aukščiau išvardytais atžvilgiais mes, all the single ladies, laimime prieš savo įsipareigojusias drauges. Buvimas vienai suteikia laisvės, o nuo galvos bei pečių nuima krūvą rūpesčių ir įsipareigojimų. Bet, visgi, kaip moteris, jau keletą metų neturėjusi rimtų ilgalaikių santykių, atvirai pasakysiu tai, ko „stiprioms ir savarankiškoms“ pripažinti, panašu, nevalia.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad single merginos gyvenimas yra vien vaivorykštėm, aperoliais ir vienaragiais klotas.

Visų pirma, jei aktyviau deitini, labai gali būti, kad tavajame kelyje pasitaikys keistokų personažų. Patologinių melagių, dirbančių „ant skaičiaus“. Mizoginistinių durnių, visus savo sakinius pradedančių „aš manau, kad moteris turi“. Taip užtikrintai, lyg moterų gyvenimo paskirtis – tiesiog sukurti jiems komfortą. Pasitaikys ir tų „pats nežinau, ko noriu“ veikėjų, gaištančių laiką ir maitinančių tuščiomis viltimis. Net vienas kitas ramybės neduodantis persekiotojas gali it pelėsis į tavo ramybę įsimesti.

Tas pats ir su seksu. Pamenat epizodą iš „Sex and the City“, kai Samanta raudojo, kad dievulis viskuo tobulam vyrukui centimetrų pagailėjo? The struggle is real, patikėkite. Ir jei problemas su matmenimis (ir kai jų per daug, ir kai per mažai) dar galima nesunkiai apžaisti, netikėtumų atsiranda ne tik čia. Pavyzdžiui, niekada nežinai, ar pradėjus miegoti su nauju žmogumi neišlįs koks fetišas, kuris tau visiškai nepriimtinas, o va partneris be jo gyvent negali. O gal tiesiog visa iki tol gaubusi chemija ims ir pranyks it dūmas, neblaškomas vėjo?

Labai bjaurios ir situacijos, kai sutinki žmogų, kuris žemę po kojomis sudrebina, ir jau imi svarstyti, gal čia „Tas“? Bet tuoj paaiškėja, jog tavo ketinimai jo atžvilgiu rimtesni. Tau jis enciklopedijos tomas, o tu jam – ketureilis. Ir dar širdies tavosios tasai tomas ar Tomas nepagaili. Tokios patirtys, dargi jei nutinka porą kartų iš eilės, net labiausiai savimi užtikrintą moterį priverčia abejoti.

Ir užduoti amžiną klausimą: „Gal su manimi kažkas negerai?“

„Kai gyveni dviese, pradeda erzinti viskas, kas padėta ne vietoj: šaukštai, kojinės ar dantų pasta. Tiesa, galimybė kasnakt miegoti įsitvėrus vyriškio rankos daug ką atperka, ir tai ypač aiškiai pajunti, kai vėl pradedi gyventi viena: visi draugai kaip tyčia nenori su tavimi prisigerti – todėl ropštiesi į patalus ir galvoji, kad nors koks vyriškis būtų geriau negu nieko, ir bala nematė dantų pastos“, – kadaise taikliai parašė U. Barauskaitė.

Nes pasitaiko, imi ir ne iš nuogirdų suprasti, dėl ko „single“ į lietuvių kalbą tebeverčiama kaip „vieniša“. Ypač kai ant nosies Kalėdos ar Valentynkė. Ir nors stengiesi komercijai nepasiduoti, klausimas: „Na, tai ar turi ką nors?“ kažkaip nesmagiai sugelia krūtinę.

O jei dar kokia draugė, dešimt metų palaimingai gyvenanti su tuo pačiu vyru, mesteli: „Eik tu, taigi būti single taip faina ir smagu!“, norisi jai ant galvos užversti dubenį su salotom. Nes ji tai soti ir tavęs alkanos neužjaučia.

Mano požiūris apie santykių statusą yra keleto reguliariai besikeičiančių režimų. Vienu metu tu šoki ant barų, flirtuoji, pati įveiki gyvenimiškas džomolungmas ir savimi didžiuojiesi. Tačiau, bent jau man, būna ir kitokių momentų. Kai išties ilgiesi kito žmogaus šalia. Kai norisi mylėti, būti mylimai, turėti namus žmogiškuoju pavidalu bei kažkam tokiais būti pačiai. Tas noras toks didelis, kad kartais, atrodo, yra net ne noras, o jausmas. Ir tada faktas, jog toks žmogus į gyvenimą dar neatėjo, virsta nuolatos geliančia žaizda.

Bet, žinote, kai ateina pastaroji stadija, vis bandau sau priminti, kad mes, žmonės, jau tokie padarai – visada norim to, ko neturim. Ne kartą teko girdėt, kaip žmonos ir kelių vaikų mamos pasvajoja apie galimybę tindery paswipinti ar spontaniškai į solo kelionę išvykti. O štai tos, kurios jau ilgokai rimtų santykių neturėjo, visas šias ekspedicijas pasiruošusios išmainyti į partnerį, tiksliai žinantį, kokią kavą geri pusryčiams. Čia kaip su tiesiais ir garbanotais plaukais, greičiausiai.

„Jei būčiau žinojusi, kad tikrai sutiksiu savo žmogų, dar kokius metelius mielai būčiau pasidžiaugusi laisve.“ Pirmą kartą tą išgirdusi iš rimtai įsipareigojusios moters, prunkštelėjau, bet kai kone identiškai tą patį pasakė septinta, suklusau. Ir dabar man atrodo, kad tiesiog būtina kiekvienu gyvenimo tarpsniu mėgautis tokiu, koks jis yra. Gerti gyvenimą pilnais gurkšniais. O kai pasidaro sunku, priminti sau, jog tau skirtasis tikrai atsiras. Svarbu tik iš vienišumo neįsikibti į parankę „bet kokiam“. Nes tada tam tikrajam tave surasti bus kiek sunkiau.

Taip pat skaityk: Agnė Kulitaitė: „Ku*va? Ne, mano vardas Agnė“